Osteopatija - kas tai?

 Osteopatinio gydymo principas remiasi suvokimu, kad žmogus yra vieninga visuma. Daugelį ligų sukelia struktūriniai pokyčiai. Juos pašalinus, organizmas turi galimybę pasveikti pats, nenaudojant vaistų. Šis gydymo metodas atsirado 19 amžiuje. Jos pradininkas - amerikiečių gydytojas A. T. Stilas. Jei pažeista vieno organo (sistemos) veikla, tai atsiliepia ir kitų organų veiklai. Todėl liga osteopatijoje suvokiama kaip viso organizmo pokytis.

 Osteopatas gali nustatyti ne tik ligą, bet ir ligos priežastį, dažnai esančią toli  nuo tos vietos kurioje jaučiami tam tikri simptomai. Pavyzdžiui, stipraus galvos skausmo priežastis gali būti diafragmos spazmas ar skrandžio judesių sutrikimas, o stuburo iškrypimą gali sukelti netaisyklinga inksto padėtis ar randai po pilvo operacijų. Kiekvienas organizmas yra individualus. Vienam pacientui gali skaudėti galvą dėl galvos smegenų traumos, kitam – dėl stuburo traumos, o trečiam – dėl dubens organų nusileidimo.

 Svarbiausia osteopatijoje – tiksliai nustatyti pirminį pažeidimą. Osteopatas savo pojūčių dėka gali nustatyti paciento kūno vibraciją ir organų judesius. Osteopatui paciento kūnas pats nurodo vietą kur glūdi problema. Osteopatijos tikslas – rankomis ir pojūčiais paveikti tam tikrą organą ar tam tikrą kūno vietą ir padėti organizmui pasveikti pačiam.

 Sveiko žmogaus organai ir audiniai yra tam tikros formos, konsistencijos, temperatūros ir yra paslankūs kitų organų atžvilgiu. Dėl ligos ar traumos keičiasi ir organo ypatybės – organas gali nusileisti, padidėti, pakisti jo konsistencija, dėl to gali būti užspausti nervai, kraujagyslės, sutrinkti limfos nutekėjimas. Gydytojas osteopatas, gerai žinodamas žmogaus anatomiją ir fiziologiją, savo rankų ir išlavintų pojūčių pagalba sugeba aptikti net mažiausius organizmo patologinius pokyčius anksčiau, nei jie tampa rimta liga. Todėl su osteopatu reikėtų konsultuotis ir profilaktikos tikslais – jis aptiks ankstyvą ligos stadiją, o tai gali padėti išvengti rimtų ligų.

 Pagrindinės osteopatijos ypatybės ir svarba.

 Osteopatinis gydymas nepavojingas, neskausmingas, nes osteopatinio poveikio sritis – fiziologinės žmogaus audinių  ribos.

 Osteopatija skirstoma į skeleto-raumenų, visceralinę (vidaus organų) ir kranialinę (galvos). Skeleto – raumenų osteopatija (veikiama atramos – judėjimo sistema: stuburas, kaulai, sąnariai, raumenys, raiščiai, sausgyslės, fascijos). Visceralinė osteopatija (šalina funkcines vidaus organų problemas: širdies-kraujagyslių, kvėpavimo, virškinamojo trakto, endokrininės, šlapimo-lytinės sistemų. Kranialinė osteopatija (veikiami kaukolės kaulai, smegenys ir dangalai, galvos kraujagyslės ir nervai, klausos, regos organai, žandikauliai). Ji taikoma koreguojant būkles po gimdymo ir galvos smegenų traumų, gerina smegenų kraujotaką ir mažina galvos skausmą. Kranialinis gydymas stiprina imunitetą (organizmo gebėjimą priešintis ligoms), gerina emocinę ir psichologinę paciento būklę. Visos kranialinės technikos stimuliuoja parasimpatinę nervų sitemą, ko pasekoje sumažėja kraujo spaudimas, nervinė įtampa, pagerėja miegas.

 Osteopatijos procedūros turi ne tik sveikatinimo, bet ir kosmetinį poveikį. Koregavus diafragmą, virškinimo sistemą, dubens kaulus, sumažėja pilvas. Gydant stuburo ir dubens patologiją, pagerėja laikysena. Pagerinus kepenų ir žarnyno veiklą, normalizuojasi medžiagų apykaita - pagerėja odos kraujotaka - oda tampa eląstingesnė ir lygesnė. Veidas atgauna spalvą, sumažėja paakių paburkimas. Dėl kranialinio gydymo raminančio poveikio sumažėja veido mimikos raumenų tonusas, o tuo pačiu ir mimikos raukšlės. Osteopatinis gydymas gali būti taikomas pooperacinių randų profilaktikai ir gydymui.

 Ligos, kurioms osteopatinis gydymas ypač veiksmingas.

• Osteochondrozė, skoliozė, tarpslankstelinio disko išvaržos, radikulopatija, raumenų, sausgyslių uždegimai, kaulų, sąnarių, raiščių pažeidimai, dalinė plokščiapėdystė, pėdos, kelio sąnario deformacijos, lėtiniai  sąnarių skausmai, podagra, poliartritas;
• Pooperaciniai randai, kontraktūros, pooperacinės sąaugos pilve, lėtiniai odos bėrimai;
• Nerimas, depresija, galvos skausmai, migrena, nemiga, lėtinis nuovargis, nervinė įtampa, neurozės, alkoholinė intoksikacija, lėtiniai galvos smegenų kraujotakos sutrikimai, būklė po galvos smegenų traumų, operacijų, regos, uoslės, klausos, skonio sutrikimai,  neuralginiai skausmai, žandikaulių disfunkcijos, vaikų vystymosi sutrikimai;
• Tarpšonkaulinė neuralgija, kvėpavimo, endokrininės ligos, imuninės sistemos nusilpimas;
• Hormoniniai menstruacinio ciklo sutrikimai, lytinės funkcijos sutrikimai, hipertenzija;
• Lėtinės virškinimo organų ligos: stemplės išvarža, gastroduodenalinis refliuksas, skrandžio ir 12-pirštės žarnos opaligė, diabetas, tulžies pūslės disfunkcijos, vidurių užkietėjimas, kolitas, uodegikaulio skausmai;
• Šlapimo organų disfunkcijos, šlapimo nelaikymas, gimdymo traumos, potencijos sutrikimai.

 Osteopatinis gydymas netaikomas:  ūmi galvos smegenų trauma, ūmus  galvos smegenų uždegimas, ūminės infekcinės ligos, ūmūs chirurginiai pilvo organų susirgimai, psichikos ligų paūmėjimai.